Jurgitos Noreikienės romanas „Naberijus“

Jau seniai skaičiau kažką tokioooo....

jurgita.bari

2021-01-24 3 min read

Pastaruoju metu esu labai priekabi skaitytoja, niekaip nerandanti sau tikrai įtraukiančios literatūros. Knygas stengiuosi imti iš bibliotekos arba pirkti iš „antrų rankų“. Po to, kai perskaičiau pora visuotinai išgirtų bestselerių, kuriuose neradau nieko gero, pagalvojau, kad taip bus geriau. Jei knyga ne kokia, tai nepikta, kad pinigai išmesti, o jei gera, tai mažesnė kaina turiniui juk nekenkia.

Konkrečiai šią knygą pirkau, nes ... Šiaip nežinau, kodėl ją pirkau, kažkuo gal viršelis patraukė, ar tas pavadinimas, kurio nesupratau, o gal kad autorė lietuvė ir dar jos vardas ir pavardė atitinka mano vardą ir pavardę, kuriuos turėjau prieš ištekėdama. 

Tas pamirštas jausmas, kai negali padėti knygos

Pirmame puslapyje atsirado jausmas, kad tai bus dar viena nusaldinta pilkos pelytės ir turtingo gražuolio (turinčio antgamtinių savybių) meilės istorijos versija. Tik jis labai greitai išsisklaidė. Paaiškėjo, kad veiksmas vystosi gana greitai, vos ne kiekviename puslapyje iškeliama kokia nors intriga, kelianti smalsumą apie tai, kas gi bus toliau...

Paprastai skaitydama knygas dažnai vartau jas, tikrinu, kas parašyta keli ar keliolika puslapių į priekį, atsiverčiu pabaigą, kad suprasčiau, ar ji verta, kad iki jos keliaučiau. Šįkart tiesiog neturėjau tam laiko, pamiršau visus tikrinimus, vartymus ir panašius reikalus. Slydau per tekstą ir mėgavausi juo. 

Nenusaldinti, nenuobodūs ir nenuspėjami personažai

Tai istorija apie dviejų labai skirtingų būtybių meilę. Almina yra žmogus, o Naberijus – demonas iš Pragaro (velnias). Tik čia toji meilė nepateikiama taip šabloniškai, kai merginą įsimylėjęs baisūnas staiga tampa pasirengęs pamiršti savo prigimtį ir senus įpročius. Naberijus iš tiesų kiek nepaskaičiuoja prieš veldamasis į knygoje aprašomus reikalus (meilė numatyta nebuvo), tačiau net ir svaigdamas dėl Alminos jis išlieka pačiu tikriausiu demonu  – žiauriu, gundančiu, gąsdinančiu, bjauriu ir t. t.

Naberijus negali meluoti ir visada supranta, kada meluoja kiti. Taip pat jis moka sumaniai nutylėti tiesą, išsisukti nuo atsakymų ir taip užsukti tikrą velniavą. Jo pagrindinės pareigos ir pašaukimas – vykdyti prakeikimus ir papirkinėti žmonių sielas. Jausmai Alminai tam ima trukdyti, kai kurie mylimojo įpročiai jai atrodo per daug košmariški. Aišku, vardan meilės demonas stengiasi, net bando būti kiek žmoniškesnis. Deja, viskas tik dar labiau pasisuka „velniui ant uodegos“.

Skaitant knygą, dažnai sukyla nuoširdus noras vožti Naberijui į dantis ar gerai papurtyti Alminą, kad atsitokėtų ir suprastų, jog normalių santykių su tikru velniu tikėtis neverta. Vis tik veikėjais nesižavėti neįmanoma, nes charakteriai itin spalvingi, nė vienas nėra nei teigiamas, nei neigiamas. Net Sigitas, kuris taip pat įsimylėjęs Alminą ir pasiruošęs dėl jos imtis nė kiek ne mažiau bjaurių „žygdarbių“ nei pats Pragaro markizas, galiausiai susivokia, atsiprašo, imasi taisyti padarytos žalos ir net susigrąžina velniui parduotą sielą.

Kiti personažai taip pat labai žavingi, tiek žmonės, tiek demonai, tiek angelai. Rojaus ir Pragaro gyventojai kartais susitinka, bendrauja, net padeda vieni kitiems. Viskas pateikiama naiviais, bet be galo mielais vaizdiniais. Pavyzdžiui, angelas su velniu gali kartu išgerti iš Rojaus atsigabento šampano ir užkąsti jį šakočiu. Rojuje net yra vietinė kirpykla, kur galima pasigražinti. Skaitant tokias detales tikrai negali nesišypsoti.

Dar vienas itin patikęs personažas – Cipukas (jau vien vardas kelia šypseną). Tai žemesnio rango velnias, visiškai nieko nenutuokiantis apie mandagų elgesį, neturintis vieno priekinio danties, mėgstantis užgaulioti aplinkinius ir dažnai krapštantis sau nosį – tačiau jis moka gaminti tikrai skanų maistą. Cipukas dalį savo laisvalaikio leidžia narve, kanarėlės pavidalu ir yra labai ištikimas savo ponui Naberijui. 

Pabaigoje meilė triumfuoja, bet „ilgai ir laimingai“ nenusimato

Vienintelis nuspėjamas dalykas šioje knygoje yra tas, kad pagrindiniai veikėjai tikriausiai liks kartu. Tiesą pasakius, keletą kartų tuo suabejojau, nes Naberijaus požiūris į kai kuriuos dalykus toks, kad nors griebk už uodegos ir daužyk į sieną...

Taigi, kartu jie lieka. Po patirtų nuotykių vienas velnio sparnas tampa šviesesnis, Pragaras jo atsisako, Rojus nepriima. Panašu, kad jis vis tik šio bei to pasimokė, tačiau kad dabar porai prasidės šviesūs ir laimingi laikai – tam nėra jokių užuominų. Tikėtina, kad nuotykiai (tiek malonūs, tiek nemalonūs) tęsis toliau, nes kad ir kaip ten bebūtų Almina vis dar yra žmogus, o Naberijus – meluoti nemokantis velnias.

Na, o aš turiu rimtą bėdą... Norėčiau imti skaityti kitą kokią knygą, bet negaliu, nes esu tikra, kad tokio smagaus ir įtraukiančio kūrinio, kaip šis, galiu ir nebesurasti.

Tekstaijususekmei.lt

Komercinių ir kūrybinių tekstų rašymas

komercinių tekstų rašymas