Pasąmonės revizija ir kūrybinis rašymas: iš kur ateina istorijos?

jurgita.bari

2021-01-24 3 min read

„Visi daiktai, žmonės ar kitokie gyvi padarai jūsų sapne - tai tik atskiros jūsų pasąmonės dalys“, - štai tokią mintį neseniai išgirdau, kartu su vyru žiūrėdama filmą. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie laisvąjį kūrybinį rašymą.

Didžioji mano parašytų tekstų dalis yra SEO tekstai, skirti įvairioms svetainėms ir straipsniai žiniasklaidai. Toks darbas. Ši veikla man patinka, tačiau net ir nuo jos svarbu pailsėti. Viena iš mano poilsio formų yra kūrybinis rašymas.

Gali atrodyti, kad koks gi čia poilsis - vienokį rašymą keisti kitokiu rašymu..? Na, tai visiškai skirtingi užsiėmimai. Pirmuoju atveju aš turiu laikytis terminų, atsižvelgti į tam tikrus šablonus, galvoti apie tai, koks tekstas svetainėje būtų įdomus potencialiems klientams, kaip nereklamuojant jūsų paslaugų straipsnyje, atkreipti į jas skaitytojų dėmesį ir t. t. Antruoju - leidžiu sau atsipalaiduoti, pamirštu visus „kokia nauda iš to potencialiam klientui?“, neriu į save, ieškau savo vidinių istorijų „siūlų“ bei bandau juos atpainioti. Dažniausiai radusi vieną to „siūlo“ galą ir ėmusi už jo traukti, net neįsivaizduoju, ką rasiu kitame.

Kiekvienas rašytojas rašo apie save

Kiekvienas istorijos veikėjas, įvykis, vietovė, kurioje viskas vyksta - tai atskiros istorijos autoriaus pasąmonės dalys, įgavusios tam tikrą formą. Net jei tai fantastinis romanas, jame tikrai rasime ir jo autorių - tik „užsimaskavusį“, įgavusį kitokį pavidalą, padalijusį save į savo personažus.

Mistika? Ne, visai ne. Tu negali parašyti kažko, kas tau pačiam neįdomu, neaktualu, apie ką tu nieko nesupranti, nesi matęs, patyręs, galvojęs, svajojęs ir norėjęs. Gera istorija visada ateina kažkur „iš širdies“.

Nuo savų pasislėpti sunku

Šiuo metu knygynuose vis dar galima rasti mano romaną MURKIANTIS BUDA, kuris pasirodė 2019 metų pavasarį. Pagrindinis istorijos veikėjas – labai filosofiškai nusiteikęs katinas. Tikrai, atrodo, nieko daug iš savo gyvenimo nekopijavau, perdarinėjau viską, kas atrodė panašu, o vyras perskaitė ir pasakė: „smagu apie mus paskaityti“.

Naujai rašomą istoriją daviau paskaityti vienai draugei. Ir ką jūs manote? Pasirodo, pagrindinė veikėja labai jau į mane panaši… Kuo? Aš neturiu dukters, niekada neturėjau didelio šuns be vienos akies, apkūnios bendradarbės, o ir jokiais sapnais pranašiškais netikiu, net neprisimenu jų… Bet, va - mudvi panašios…

Žodžiu, sukis kaip nori, bet nuo savęs nepabėgsi. Jei nori parašyti įtraukiančią, gyvą istoriją, turi rašyti iš širdies, o jei rašysi iš širdies, tai bus apie tave.

Apnuoginti širdį kažkiek baisoka

Tikrai baisoka, žinokit, iš pradžių. Juk ten tiek daug visko, ką gal net pats nuo savęs slepi, dangstai, nenori priimti. O dabar visa tai pateikti kitiems? Aplinkiniams? Nepažįstamiems? Ką pagalvos? Kaip priims?

Būtent iš čia kyla viena iš baimių, būdingų tiems, kas nori rašyti. Dažnai net ir labai kūrybingi žmonės, bijodami tekste įlieti apnuogintą dalelę savo širdies, ima rašyti saugius, niekuo neišsiskiriančius tekstus, užpildytus ne jų patirtimis, ne jų mintimis ir ne jų idėjomis. Apie tokius rašinius galima būtų pasakyti taip: labai gražu, bet nieko naujo ar įdomaus.

Jei jūs tikrai norite rašyti - rašykite. Manau, kad žymiai geriau išlieti viską „nuo dūšios“ ir niekam nerodyti, nei rašyti nuobodžius tekstus bei talpinti juos viešoje erdvėje. Po truputį iš tų nuoširdesnių ir drąsesnių tekstų susidėlios jūsų asmeninis rašymo stilius, atsirinksite, kas jums patiems patinka bei svarbu – ir kuo esate jau pasiruošę dalintis su kitais.

Jurgita Barišauskienė

Tekstaijususekmei.lt

Komercinių ir kūrybinių tekstų rašymas

komercinių tekstų rašymas